Ekspozicijos

 

Šiandien Vladislavo Sirokomlės muziejus užima tris kambarius dešiniajame dvarelio pastato sparne, kur gyveno poetas ir jo šeima.

 

Pirmajame kambaryje

eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžinta pastato būklė, buvusi prieš pusę amžiaus. Taip pat eksponuojami baldai, kuriuos muziejus gavo 1966 m., po Vilniuje gyvenusios Vladislavo Sirokomlės anūkės Liudvikos Bylinskos mirties. Manoma, jog baldai kadaise buvo Bareikiškių dvarelyje ir tarnavo poetui. Ekspozicijoje lankytojus pasitinka savotiškos freskos – žodžiai, parašyti ant kambario sienos, paimti iš Vladislavo Sirokomlės kelionių knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“:

„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju“.

 

Antrajame kambaryje

atkurtas Vladislavo Sirokomlės darbo kambarys. Tiek išoriškai, tiek iš vidaus kambarys išsaugojęs savo autentiškumą. 1912 m. leidėjas ir žurnalistas Janas Konradas Obstas, Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėjas, lankėsi Bareikiškėse. Dalydamasis savo įspūdžiais jis rašė:

[…] Be jokių pakeitimų išliko dešinysis galas, kuris buvo poetui kaip butas, todėl kad kairiajame buvo kepykla. Dvarelis nedidelis, iš viso gal 20 žingsnių, du langai į dešinę nuo prieangio, trys į kairę. Įeiname į vidų: žemutėlės lubos, didelė sena koklinė krosnis, tikriausiai apšildanti bent pusę namo, viskas labai sava, širdinga, jauki atmosfera, seni baldai, ant sienų – seni paveikslai .

Poeto kambarėlis: kampinis, penkių žingsnių ilgio ir, matyt, tiek pat pločio, kuklus kampelis, tačiau visada saulėtas, nes vienas langas rytų pusėje, o kitas – pietų. Vietoje užuolaidų nuo saulės spindulių saugo tankūs alyvų ir jazminų krūmai; žvilgsnis skęsta žalumoje, tankmėje, susipynusioje su auksiniais saulės spinduliais, pilnoje kvapų, paukščių čiulbėjimo ir bičių dūzgimo.

Eksponatai laikomi senojoje ano laikotarpio spintoje. Tai knygos, išleistos poeto gyvenimo metais, o kai kurias iš jų veikiausiai autorius galėjo laikyti savo rankose. Muziejaus ekspozicijoje taip pat rodomas 1872 m. Varšuvoje išleistas 10 tomų Vladislavo Sirokomlės kūrinių rinkinys, kuris buvo skirtas kaip parama poeto našlei ir dviem jo sūnums: Vladislavui ir Kazimierui.

 

Trečiajame kambaryje

lankytojus pasitinka žmonių personažai, kurie anksčiau lankydavosi Bareikiškėse arba su kuriais susirašinėdavo Vladislavas Sirokomlė. Be to, eksponuojami asmeniniai poeto daiktai, kurie po Antrojo pasaulinio karo buvo išsaugoti kaimo mokyklos mokytojų dėka. Lankytojai gali pamatyti poeto rašalinė, peilį knygų puslapiams pjaustyti ir vokams atidaryti, cigarečių dėklą su monograma: „Vl. Kondratovič“. Surinkta ekspozicinė medžiaga pasakoja apie poetą kaip apie aktyvų Senienų muziejaus ir Vilniaus archeologijos komisijos narį, iliustruodama poeto pasiekimus gimtosios žemės praeities tyrimų srityje.

Muziejaus ekspozicijoje įrengta interaktyvi „kalbanti” spinta, priminanti knygų lentyną. Atidarant stalčius galima klausytis 16 pasakojimų apie poetą, jo kūrinių įrašus lenkų kalba ir vertimo į lietuvių kalbą, taip pat dainų, įrašytų pagal jo kūrinių žodžius, įskaitant Stanislavo Moniuškos Vakaro dainą. Muziejuje taip pat eksponuojamos poeto korespondencijos faksimilės.